Notaro funkcijos

Pagal Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punktą notaras tvirtina sandorius.

Notaras tvirtina sandorius, kuriems Civilinis kodeksas ar Civilinio kodekso numatytais atvejais kiti įstatymai nustato privalomą notarinę formą. Notaras gali tvirtinti ir tuos sandorius, kuriuos įstatymai leidžia sudaryti žodžiu arba kuriems sudaryti įstatymai nustato paprastą rašytinę formą.

Sandoriai, kurie turi būti sudaromi notarine forma, numatyti Civilinio kodekso 1.74 straipsnyje:
1) daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai, išskyrus bankroto proceso metu sudaromus nekilnojamojo daikto perleidimo sandorius, jeigu Civiliniame kodekse nenustatyta kitaip (pavyzdžiui, nekilnojamojo daikto pirkimas-pardavimas, dovanojimas, mainai, hipoteka, uzufruktas, servitutas ir kt.);
2) vedybų sutartys (ikivedybinė ir povedybinė);
3) uždarųjų akcinių bendrovių akcijų pirkimo–pardavimo sutartys, kai parduodama 25 procentai ar daugiau uždarosios akcinės bendrovės akcijų arba akcijų pardavimo kaina yra didesnė kaip 14 500 šimtai eurų, išskyrus atvejus, kai uždarosios akcinės bendrovės akcininkų asmeninės vertybinių popierių sąskaitos perduotos tvarkyti juridiniam asmeniui, turinčiam teisę atidaryti ir tvarkyti finansinių priemonių asmenines sąskaitas, arba uždarosios akcinės bendrovės akcijos parduodamos sudarius valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančių akcijų privatizavimo sandorį;
4) kiti sandoriai, kuriems šis kodeksas nustato privalomą notarinę formą (pavyzdžiui, oficialusis testamentas, hipotekos sutartis, rentos sutartis, dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip 14 500 eurų, ir kt.).

Nekilnojamųjų ar kilnojamųjų daiktų, kuriems įstatymų nustatyta privaloma teisinė registracija, perleidimo kito asmens nuosavybėn, nuomos ar perdavimo naudotis kitu būdu, įkeitimo arba kitų daiktinių teisių ar jų suvaržymo sandorius notaras tvirtina tik nustatęs, kad daiktas nuosavybės teise priklauso teisių perleidėjui (Notariato įstatymo 46 straipsnio 1 dalis).

Notaras tvirtina sandorį, susijusį su sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jei Civilinio kodekso nustatytais atvejais sandorį sudaro abu sutuoktiniai arba vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio įgaliojimą sudaryti tokį sandorį, arba yra kito sutuoktinio rašytinis sutikimas, arba yra teismo leidimas (Notariato įstatymo 46 straipsnio 2 dalis).

Sandorį dėl nekilnojamojo daikto, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė ir tas daiktas priskirtas šeimos turtui, perleidimo, įkeitimo ar kitokio teisių į jį suvaržymo notaras tvirtina tik tada, kai yra kito sutuoktinio rašytinis sutikimas. Jeigu šeimoje yra nepilnamečių vaikų, sandorį dėl nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, perleidimo ar suvaržymo notaras tvirtina tada, kai yra teismo leidimas (Notariato įstatymo 46 straipsnio 3 dalis).

Sandorius, susijusius su nepilnamečio vaiko turtu, Civilinio kodekso nustatytais atvejais notaras tvirtina tik tada, kai yra išankstinis teismo leidimas (Notariato įstatymo 46 straipsnio 4 dalis).

Siekiant užtikrinti „vieno langelio“ principą turto pirkėjams nebereikia patiems kreiptis į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją (VĮ Registrų centrą) dėl sutarties fakto ar nuosavybės teisių įregistravimo, visa tai atlieka notaras, patvirtinęs sandorį. Taip pat, jei įgyjamas daiktas yra perkamas už paskolą ir įkeičiamas kreditoriui, notaras apie sudarytos hipotekos sutarties faktą informaciją perduoda Lietuvos Respublikos hipotekos registrui. Be kita ko, valstybės registrų tvarkytojui perduodami duomenys apie notaro patvirtintus įgaliojimus ir vedybų sutartis. Notaras tarpininkaudamas tarp klientų ir valstybės registrų tvarkytojo iš klientų surenka atlyginimą už valstybės registrų tvarkytojo suteiktas paslaugas (pvz., nuosavybės teisių įregistravimą, įgaliojimų įregistravimą ir kt.) ir perduoda jį VĮ Registrų centrui.

Pagal Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 2 punktą notaras išduoda paveldėjimo teisės liudijimus.

Paveldėjimo teisės liudijimas yra oficialus palikimo priėmimo faktą ir teisę į palikimą patvirtinantis dokumentas.

Paveldėjimo byla pradedama gavus įpėdinio pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Palikimui priimti nustatytas trijų mėnesių terminas nuo palikimo atsiradimo dienos, t. y. įpėdinis, turintis teisę paveldėti, notarui turi paduoti pareiškimą apie palikimo priėmimą arba faktiškai pradėti valdyti paveldimą turtą per tris mėnesius nuo palikėjo mirties (Civilinio kodekso 5.50 straipsnis). Pareiškimas paduodamas palikimo atsiradimo vietos notarui. Vadovaujantis Notariato įstatymo 28 straipsnio 1 dalimi, notarų veiklos teritoriją turto paveldėjimo atvejams nustato teisingumo ministras.

Notaras paveldėjimo teisės liudijimą išduoda, gavęs įpėdinių, paveldėjusių pagal įstatymą arba testamentą, prašymą.

Paveldėjimo teisės liudijimas išduodamas pateikus nuosavybės teisę į palikėjui priklausiusį turtą patvirtinančius dokumentus bei sumokėjus paveldimo turto mokestį (jeigu įpėdinis jį privalo mokėti).

Paveldėjimo teisės liudijimas įpėdiniams išduodamas praėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos.

Europos paveldėjimo pažymėjimo išdavimas:
2015 m. rugpjūčio 17 d. Europos Sąjungos valstybėse narėse (išskyrus Airiją, Daniją ir Jungtinę Karalystę) pradėtas taikyti vadinamasis Paveldėjimo reglamentas. Šis reglamentas aktualus tais atvejais, kai paveldėjimo santykiai yra tarptautinio pobūdžio, pavyzdžiui, paveldimas turtas yra keliose valstybėse, palikėjas turėjo kelias gyvenamąsias vietas skirtingose valstybėse. Pagrindinis Paveldėjimo reglamento tikslas – nustatyti, kad esant tarptautiniam elementui, keliose valstybėse nebūtų tvarkomos skirtingos paveldėjimo bylos, tačiau būtų tvarkoma vienoje iš valstybių, kurioje buvo įprastinė palikėjo gyvenamoji vieta mirties dieną.

Siekiant užtikrinti, kad tarpvalstybinio pobūdžio klausimai būtų sprendžiami greitai, sklandžiai ir veiksmingai bei įpėdiniams būtų suteikta galimybė lengvai įrodyti savo statusą ir teises, tarptautinio paveldėjimo bylose įpėdinių prašymu notaras gali išduoti standartizuotą Europos paveldėjimo pažymėjimą, kuris gali būti naudojamas kitoje nei išduota Europos Sąjungos valstybėje narėje (Paveldėjimo reglamento 63 straipsnio 1 dalis). Pažymėjimas sukelia pasekmes visose Europos Sąjungos valstybėse narėse, nereikalaujant jokių specialių procedūrų (Paveldėjimo reglamento 69 straipsnis).
Prašymas išduoti Europos paveldėjimo pažymėjimą gali būti laisvos formos. Prašyme turi būti pateikiama Paveldėjimo reglamento 65 straipsnio 3 dalyje numatyta informacija, kiek ji žinoma pareiškėjui, ir ją pagrindžiančių dokumentų originalai arba tinkamai patvirtintos kopijos. Atkreiptinas dėmesys, jog notaras gali nereikalauti visos minėtame straipsnyje nurodytos informacijos, jeigu ta informacija jam yra žinoma.

Paveldėjimo byla gali būti vedama ir pas kitą notarą.
Teisingumo ministro 2006 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-481 (2015 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 1R-390 redakcija) patvirtintos Notarų gyventojams teikiamų teisinių paslaugų poreikių vertinimo metodikos 15 punkte nustatyta, kad suinteresuoto asmens prašymu Notarų rūmų prezidentas arba jį pavaduojantis viceprezidentas gali nuspręsti turto paveldėjimo bylą perduoti vesti kitam notarui, neatsižvelgdamas į teisingumo ministro nustatytą notaro (notarų) veiklos teritoriją turto paveldėjimo atvejams.

Notarų rūmų prezidiumas 2007 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 4.2.1. (pakeitimai 2016 m. sausio 14 d. nutarimu Nr. 9) patvirtino Paveldėjimo bylų perdavimo vesti kitam notarui tvarką, pagal kurią suinteresuoti asmenys Notarų rūmams gali pateikti rašytinį, pasirašytą parašu, prašymą paveldėjimo bylą pavesti/perduoti vesti kitam notarui.

Prašyme turi būti nurodyta: suinteresuoto asmens vardas ir pavardė, kontaktiniai duomenys (telefono numeris, elektroninis paštas); palikėjo vardas ir pavardė, asmens kodas, mirties data, paskutinės nuolatinės/deklaruotos gyvenamosios vietos adresas; notaro, kuriam pagal teisingumo ministro nustatytą notaro veiklos teritoriją turto paveldėjimo atvejams yra priskirta vesti paveldėjimo bylą, vardas ir pavardė; notaro, kuriam prašoma pavesti/perduoti vesti paveldėjimo bylą, vardas ir pavardė; priežastys dėl kurių prašoma vesti paveldėjimo bylą pas kitą notarą; kiti žinomi įpėdiniai.

Prašymas išnagrinėjamas ir sprendimas pavesti/perduoti/atsisakyti vesti paveldėjimo bylą priimamas per 20 darbo dienų.

Tarp įpėdinių nesant suderintam klausimui dėl paveldėjimo bylos vedimo pas kitą notarą, paveldėjimo byla vedama pagal teisingumo ministro nustatytą notarų veiklos teritoriją paveldėjimo atvejams.

Prašymai gali būti teikiami elektroniniu paštu rumai@notarai.lt, per eNotaras informacinę sistemą internetiniu adresu https://www.enotaras.lt/ arba paštu, adresu: Olimpiečių g. 4, 09237 Vilnius.

Esant išduotam paveldėjimo teisės liudijimui į palikėjo turtą (ar jo dalį), Paveldėjimo bylų perdavimo vesti kitam notarui tvarka nėra taikoma.

Vadovaujantis Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu, notaras išduoda nuosavybės teisės į dalį sutuoktinių bendro turto liudijimus.

Turtas, įgytas santuokos metu, pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (pvz., mirus vienam iš sutuoktinių) (Civilinio kodekso 3.87 straipsnio 1, 2 dalys). Civilinio kodekso 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, jog sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios.

Mirus vienam iš sutuoktinių, t. y. pasibaigus bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei, notaras pagal rašytinį pergyvenusio sutuoktinio prašymą išduoda nuosavybės teisės į dalį bendro sutuoktinių turto liudijimą dėl pusės bendro turto, įgyto santuokos metu. Jeigu turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įregistruotas likusio gyvo sutuoktinio vardu, šiam sutinkant gali būti išduotas mirusiojo sutuoktinio dalį nustatantis liudijimas. Nuosavybės teisės liudijimą, mirus vienam sutuoktiniui, išduoda palikimo atsiradimo vietos notaras (Notariato įstatymo 52 straipsnis).

Pagal Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 4 punktą notaras liudija jam pateiktų dokumentų nuorašų ir išrašų tikrumą.

Nuorašas yra notariškai paliudyta originalaus dokumento kopija, kurios turinys yra identiškas originalaus dokumento turiniui.

Išrašas yra notariškai paliudyta originalaus dokumento dalies kopija, kurios turinys yra identiškas originalaus dokumento dalies turiniui.

Notariato įstatymo 35 straipsnyje numatyta, kad negali būti patvirtinti ir paliudyti dokumentai, kuriuose yra ištaisymų, prirašymų, užbrauktų žodžių ir kitų neaptartų taisymų, taip pat pieštuku parašyti dokumentai. Taisymai turi būti daromi taip, kad viską, kas parašyta klaidingai ir perbraukta, būtų galima perskaityti.

Notaras paliudija, jog dokumento nuorašo ar išrašo turinys atitinka originalaus dokumento ar jo dalies turinį. Notarui turi būti pateiktas dokumento, kurio nuorašas ar išrašas reikalingas, originalas.

Pagal Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 5 punktą notaras liudija parašo dokumentuose tikrumą.

Notarui pateiktame asmens tapatybę patvirtinančiame dokumente, privalo būti parašo pavyzdys, kad notaras galėtų patikrinti parašo tikrumą. Asmens tapatybę patvirtinančiame dokumente nesant parašo pavyzdžio, notaras parašo dokumentuose tikrumo neliudija.

Jeigu dokumentas pasirašytas ne notaro akivaizdoje, pasirašęs asmuo turi asmeniškai patvirtinti, kad dokumentą pasirašė jis.

Notarai, liudydami asmenų parašus dokumentuose, netvirtina dokumentuose išdėstytų faktų.

Notaras liudija asmens parašo tikrumą originaliame dokumente (ne kopijoje) ir tik tokiame, kuris turi juridinę reikšmę.

Pagal Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 6 punktą notaras liudija dokumentų vertimo iš vienos kalbos į kitą tikrumą.

Notaras liudija, jog dokumento teksto, išversto iš vienos kalbos į kitą, turinys tiksliai atitinka originalaus dokumento teksto turinį. Notaras liudija dokumentų vertimo iš vienos kalbos į kitą tikrumą tik tuomet, kai pats moka tiek tą kalbą, iš kurios yra verčiamas tekstas, tiek tą kalbą, į kurią yra tekstas išverstas.

Pagal Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 7 punktą notaras tvirtina faktą, kad fizinis asmuo yra gyvas ir yra tam tikroje vietovėje.

Faktas, kad fizinis asmuo yra gyvas ir yra tam tikroje vietovėje, tvirtinamas fiziniam asmeniui atvykus į notaro biurą arba šio fizinio asmens buvimo vietoje. Notaras, įsitikinęs faktais, kad fizinis asmuo yra gyvas ir yra tam tikroje vietoje, išduoda liudijimą.

Pagal Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 8 punktą notaras priima saugoti oficialiesiems testamentams prilyginamus testamentus ir asmeninius testamentus.

Oficialieji testamentai – tai testamentai, kurie sudaryti raštu dviem egzemplioriais ir patvirtinti notaro arba Lietuvos Respublikos konsulinio pareigūno atitinkamoje valstybėje (Civilinio kodekso 5.28 straipsnio 1 dalis).

Civilinio kodekso 5.28 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad oficialiesiems testamentams prilyginami:
1) asmenų, kurie gydosi ligoninėse, kitose stacionarinėse gydymo–profilaktikos įstaigose, sanatorijose arba gyvena senyvo amžiaus asmenų arba asmenų su negalia socialinės globos namuose, testamentai, patvirtinti tų ligoninių, gydymo įstaigų, sanatorijų vyriausiųjų gydytojų, jų pavaduotojų medicinos reikalams arba budinčiųjų gydytojų, taip pat senyvo amžiaus asmenų arba asmenų su negalia socialinės globos namų direktorių ir vyriausiųjų gydytojų;
2) asmenų, esančių plaukiojančiuose jūrų laivuose arba vidaus plaukiojimo laivuose, plaukiojančiuose su Lietuvos valstybės vėliava, testamentai, patvirtinti tų laivų kapitonų;
3) asmenų, esančių žvalgomosiose, mokslinėse, sportinėse ir kitose ekspedicijose, testamentai, patvirtinti tų ekspedicijų viršininkų;
4) karių testamentai, patvirtinti dalinių, junginių, įstaigų ir karo mokyklų vadų (viršininkų);
5) asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, testamentai, patvirtinti laisvės atėmimo vietų viršininkų;
6) testatoriaus gyvenamosios vietos seniūnų patvirtinti testamentai.

Asmenys, patvirtinę oficialiesiems testamentams prilyginamus testamentus, privalo kiek įmanoma greičiau perduoti šiuos testamentus notarui teisingumo ministro nustatyta tvarka (Civilinio kodekso 5.28 straipsnio 7 dalis).

Asmeninis testamentas – tai testatoriaus ranka surašytas testamentas, kuriame nurodyta testatoriaus vardas, pavardė, testamento sudarymo data (metai, mėnuo, diena), vieta ir kuris išreiškia testatoriaus valią ir yra jo pasirašytas (Civilinio kodekso 5.30 straipsnio 1 dalis).

Asmeninį testamentą testatorius gali perduoti saugoti notarui. Testamentą saugoti turi perduoti pats testatorius; testamentas perduodamas užklijuotame voke; apie testamento priėmimo saugoti faktą surašomas aktas, kurio kopija išduodama testatoriui (Civilinio kodekso 5.31 straipsnio 1-2 dalys).

Jeigu asmeninis testamentas nebuvo perduotas saugoti, jis po testatoriaus mirties ne vėliau kaip per vienerius metus turi būti pateiktas teismui patvirtinti. Šiuo atveju galioja tik teismo patvirtintas testamentas (Civilinio kodekso 5.31 straipsnio 4 dalis).

Pagal Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 9 punktą notaras tvirtina dokumentų pateikimo laiką.

Notaras, patvirtinęs dokumentų pateikimo laiką, išduoda liudijimą.

Pagal Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 10 punktą notaras perduoda vienų fizinių ir juridinių asmenų pareiškimus kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims.

Pareiškimai, kuriuos prašoma perduoti, pateikiami notarui ne mažiau kaip dviem egzemplioriais, iš kurių vienas išsiunčiamas paštu, gaunant atgal pranešimą, kad jis perduotas, arba įteikiamas pačiam adresatui asmeniškai, jam pasirašant, o kitas egzempliorius lieka notaro biure. Padavusiam pareiškimą asmeniui prašant, notaras išduoda jam liudijimą, kad jo pareiškimas perduotas adresatui. Notaro liudijime gali būti nurodyta, kad į pareiškimą gautas atsakymas, arba pažymėta, kad atsakymas per nustatytą terminą negautas.

Pagal Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 11 punktą notaras priima į depozitinę sąskaitą pinigines sumas.

Įstatymų numatytais atvejais notaras priima į depozitinę sąskaitą pinigines sumas. Pinigai į depozitinę sąskaitą priimami gavus skolininko prašymą. Įmokėjus pinigus į nurodytą banko sąskaitą, notarui pateikiamas atitinkamas banko dokumentas, įrodantis pinigų įmokėjimo faktą. Notaras per protingą terminą praneša kreditoriui apie pinigų įmokėjimą į depozitinę sąskaitą. Depozitinės sumos išmokamos pagal kreditoriaus prašymą.

Prievolės įvykdymas įmokant pinigus į notaro depozitinę sąskaitą galimas tuo atveju, kai prievolės atsiradimo pagrindas yra notariškai patvirtintas sandoris ar kitas notariškai patvirtintas juridinis faktas arba kai pinigų įmokėjimas į depozitinę sąskaitą susijęs su būsimu notariniu veiksmu. Notaras gali priimti pinigus į depozitinę sąskaitą, jei skolininko teisė juos įmokėti kyla teisės akto pagrindu ir nėra aplinkybių, galinčių apsunkinti kreditoriaus identifikavimą ar pinigų jam išmokėjimą.

Pažymėtina, kad tinkamai sumokėjus pinigus į notaro depozitinę sąskaitą prievolė laikytina pasibaigusia ir toks prievolės įvykdymas atleidžia skolininką nuo palūkanų ar kitokių įmokų mokėjimo ateityje.

Pagal Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 12 punktą notaras priima jūrinius protestus.

Jūrinis protestas – oficiali įrodymų dėl laivo kapitono ir laivo įgulos kaltės nebuvimo, padarant žalą kroviniui ar laivui, patvirtinimo tvarka.

Notaras, priimdamas jūrinius protestus, surašo jūrinio protesto aktą apie įvykį, įvykusį laivo plaukiojimo ar stovėjimo metu. Jūrinio protesto akte nurodomos įvykio aplinkybės ir priemonės, kurių ėmėsi laivo kapitonas jam patikėto krovinio saugumui užtikrinti.

Pagal Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 13 punktą notaras protestuoja vekselius ir čekius.

Notaras, vadovaudamasis Vekselių ir čekių protestavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 12 punktu, įformina tokius įsakomųjų ir paprastųjų vekselių protestus:
1) protestą dėl atsisakymo akceptuoti įsakomąjį vekselį;
2) protestą dėl akcepto datos nenurodymo įsakomajame vekselyje;
3) protestą dėl atsisakymo apmokėti vekselį;
4) protestą dėl atsisakymo vizuoti paprastąjį vekselį ir nurodyti vizos datą.

Notaras įformina protestą dėl atsisakymo apmokėti čekį, jeigu pagal jo reikalavimą čekio davėjas atsisako apmokėti čekį (Taisyklių 29 punktas). Protestas dėl atsisakymo apmokėti čekį įforminamas per dvi darbo dienas nuo prašymo įforminti protestą pateikimo (Taisyklių 32 punktas).

Asmuo, norintis įforminti protestą, privalo pateikti notarui du prašymo (pagal Vekselių ir čekių protestavimo taisyklėse nurodytą formą) egzempliorius bei vekselio arba čekio originalą. Jeigu vekselis ar čekis surašytas ne lietuvių kalba, turi būti pateikiamas vertimas į lietuvių kalbą.

Vekseliai ir čekiai protestuojami tik darbo dienomis (pagal Taisyklių 11 punktą).

Vekselio ar čekio protestas įforminamas 2 egzemplioriais atskiru protesto aktu pagal nustatytas formas (Taisyklių 34 punktas).

Pagal Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 14 punktą notaras daro vykdomuosius įrašus užprotestuotuose arba neprotestuotinuose vekseliuose ir čekiuose.

Notaro vykdomieji įrašai pagal užprotestuotus arba neprotestuotinus vekselius ar čekius yra vykdytini ir vykdomieji dokumentai ir yra vykdomi civilinio proceso tvarka (Notariato įstatymo 43 straipsnis).

Vekselių ir čekių protestavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 3 punkte numatyta, kad notaras daro vykdomuosius įrašus pagal vekselio ar čekio turėtojo ar jo įgalioto asmens arba atgręžtinio reikalavimo teisę turinčio asmens rašytinį prašymą išieškoti pinigus iš skolininko. Kartu su prašymu pateikiamas vekselis (vekselio nuorašas) ar čekis, užprotestuoto vekselio ar čekio protestas, pakvitavimas, jeigu sumokėta vekselio ar čekio sumos dalis. Jeigu vekselis ar čekis išrašytas užsienio kalba, kartu pateikiamas jo vertimas į lietuvių kalbą.

Vykdomasis įrašas išduodamas pasibaigus notarinio veiksmo atidėjimo laikui (ne ilgiau kaip 10 kalendorinių dienų), per kurį vekselio ar čekio turėtojas yra įpareigojamas pateikti įrodymus, ar pranešta visiems pagal vekselį ar čekį įsipareigojusiems asmenims, kad vekselis neakceptuotas arba neapmokėtas, arba nevizuotas, arba čekis neapmokėtas (Taisyklių 8 punktas).

Tuo atveju, jei išieškojimą pagal notaro atliktą vykdomąjį įrašą reikia vykdyti kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, asmuo gali kreiptis į vykdomąjį įrašą atlikusį notarą (ar jį pavaduojantį notarą arba notaro atstovą) dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo. Notaro išduotas Europos vykdomasis raštas gali būti tiesiogiai vykdomas bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje narėje, išskyrus Daniją.

Pagal Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 14 punktą notaras atlieka vykdomuosius įrašus pagal notarine forma patvirtintus sandorius, iš kurių atsiranda piniginės prievolės.

Vykdomųjų įrašų pagal notarine forma patvirtintus sandorius, iš kurių atsiranda piniginės prievolės, atlikimo tvarką reglamentuoja 2015 m. gruodžio 30 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-381 patvirtinta Vykdomųjų įrašų pagal notarine forma patvirtintus sandorius, iš kurių atsiranda piniginės prievolės, atlikimo tvarkos aprašas (toliau – Tvarkos aprašas).

Notaro vykdomieji įrašai pagal notarine forma patvirtintus sandorius, iš kurių atsiranda piniginės prievolės, yra vykdytini ir vykdomieji dokumentai, pateikiami vykdyti antstoliui Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (Tvarkos aprašo 3 punktas).

Notaras vykdomąjį įrašą atlieka gavęs kreditoriaus rašytinį prašymą atlikti vykdomąjį įrašą. Kartu su prašymu notarui turi būti pateikiamas sandoris, iš kurio atsirado piniginė prievolė (Tvarkos aprašo 5 punktas). Vykdomąjį įrašą notaras atlieka pasibaigus dvidešimties dienų terminui, per kurį skolininkui siūloma įvykdyti piniginę prievolę kreditoriui ir apie prievolės įvykdymą raštu pranešti notarui arba pateikti duomenis dėl kreditoriaus reikalavimo nepagrįstumo (Tvarkos aprašo 11 punktas). Vykdomuoju įrašu notaras siūlo išieškoti iš skolininko per sandoryje, iš kurio kyla piniginė prievolė, nustatytą terminą neįvykdytos piniginės prievolės sumą arba neįvykdytos piniginės prievolės sumos dalį su priklausančiomis palūkanomis ir (ar) netesybomis (Tvarkos aprašo 15 punktas).

Skolininko ar kreditoriaus prašymu notaras panaikina vykdomąjį įrašą, jeigu iki vykdomo įrašo pateikimo antstoliui vykdyti skolininkas prievolę įvykdo sumokėdamas pinigus į notaro depozitinę sąskaitą (Tvarkos aprašo 1 punktas).

Pagal Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 15 punktą notaras atlieka vykdomuosius įrašus dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą.

Notarui pateikus hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą dėl vykdomojo įrašo atlikimo, patikrinama, ar vykdomąjį įrašą dėl priverstinio išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą pateikia asmuo, kuris yra hipotekos (įkeitimo) kreditorius; ar hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašyme dėl vykdomojo įrašo atlikimo nurodyti duomenys atitinka Hipotekos registre nurodytus duomenis; ar pasibaigęs hipoteka (įkeitimu) užtikrintos prievolės įvykdymo terminas, o tuo atveju, kai kreditorius reikalauja prieš terminą patenkinti hipoteka (įkeitimu) užtikrintą reikalavimą, ar kreditoriaus nurodyti pagrindai yra nustatyti įstatymuose (Notariato įstatymo 491 straipsnio 1 dalis).

Patikrinęs šiuos duomenis, notaras, prieš atlikdamas vykdomąjį įrašą, išsiunčia skolininkui pranešimą, kuriame nurodomi hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus pateikti duomenys ir siūlymas ne vėliau kaip per dvidešimt dienų nuo pranešimo skolininkui išsiuntimo dienos sumokėti kreditoriui skolą ir apie prievolės įvykdymą raštu pranešti notarui arba pateikti notarui duomenis dėl hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus reikalavimo nepagrįstumo.

Atsižvelgdamas į hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus ir skolininko pateiktus duomenis, notaras atlieka vykdomąjį įrašą arba motyvuotai atsisako jį atlikti. Notaras turi teisę įstatymų nustatytais atvejais panaikinti vykdomąjį įrašą.

Notaro vykdomieji įrašai arba atsisakymas atlikti vykdomąjį įrašą dėl duomenų atitikties skundžiami Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (Notariato įstatymo 43 straipsnis).

Tuo atveju, jei išieškojimą pagal notaro atliktą vykdomąjį įrašą reikia vykdyti kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, asmuo gali kreiptis į vykdomąjį įrašą atlikusį notarą (ar jį pavaduojantį notarą arba notaro atstovą) dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo. Notaro išduotas Europos vykdomasis raštas gali būti tiesiogiai vykdomas bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje narėje, išskyrus Daniją.

Pagal Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 16 punktą notaras surašo ir tvirtina dokumentus dėl juridinių asmenų registrui pateikiamų duomenų tikrumo ir tvirtina, kad juridinį asmenį registruoti galima, nes įstatymuose ar steigimo sandoryje nustatytos prievolės yra įvykdytos ir atsirado įstatymuose ar steigimo dokumentuose numatytos aplinkybės.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus Juridinių asmenų registro nuostatų 45 punktą notarui turi būti pateikiami dokumentai, kai steigiami:
1) juridiniai asmenys, išskyrus politines partijas, tradicines religines bendruomenes ar bendrijas, religines bendruomenes ar bendrijas, profesines sąjungas ir jų susivienijimus, biudžetines įstaigas, valstybės įmones, tikrąsias ūkines bendrijas ir komanditines ūkines bendrijas, Europos teritorinio bendradarbiavimo grupes ir viešuosius juridinius asmenis, veikiančius pagal Civilinio kodekso 2.46 straipsnio 3 dalyje nurodytą teisės aktą arba Lietuvos Respublikos Seimo priimtu teisės aktu patvirtintus įstatus;
2) juridinių asmenų, išskyrus politines partijas, tradicines religines bendruomenes ar bendrijas, religines bendruomenes ar bendrijas, profesines sąjungas ir jų susivienijimus, biudžetines įstaigas, valstybės įmones, tikrąsias ūkines bendrijas ir komanditines ūkines bendrijas, Europos teritorinio bendradarbiavimo grupes ir viešuosius juridinius asmenis, veikiančius pagal Civilinio kodekso 2.46 straipsnio 3 dalyje nurodytą teisės aktą arba Lietuvos Respublikos Seimo priimtu teisės aktu patvirtintus įstatus, filialai ir atstovybės;
3) užsienio juridinių asmenų ir kitų organizacijų filialai ir atstovybės.

Notarui pateikiami dokumentai po reorganizavimo registruojant naujus juridinius asmenis, išskyrus politines partijas, tradicines religines bendruomenes ar bendrijas, religines bendruomenes ar bendrijas, profesines sąjungas ir jų susivienijimus, biudžetines įstaigas, valstybės įmones, Europos teritorinio bendradarbiavimo grupes ir viešuosius juridinius asmenis, veikiančius pagal Civilinio kodekso 2.46 straipsnio 3 dalyje nurodytą teisės aktą arba Lietuvos Respublikos Seimo priimtu teisės aktu patvirtintus įstatus (Juridinių asmenų registrų nuostatų 48 punktas).

Notaras, gavęs juridinio asmens, filialo ar atstovybės dokumentus, įrašydamas prašyme, kuris pateikiamas Registro tvarkytojui, tvirtinamąjį įrašą, patvirtina surašytų duomenų tikrumą, juridinio asmens steigimo dokumentų, filialo ar atstovybės nuostatų atitiktį įstatymų reikalavimams ir nurodo, kad juridinį asmenį, filialą ar atstovybę, pakeistus duomenis ir steigimo dokumentus, filialo ar atstovybės nuostatus įregistruoti galima, nes įstatymuose ar steigimo sandoryje nustatytos prievolės įvykdytos ir atsirado įstatymuose ar steigimo dokumentuose nurodytos aplinkybės. Notaras netikrina juridinio asmens, filialo ar atstovybės pavadinimo atitikties teisės aktų reikalavimams, išskyrus Juridinių asmenų registro nuostatų 103, 104 ir 105 punktuose nurodytus pavadinimo reikalavimus.

Notarui pateikiami dokumentai turi būti surašyti valstybine kalba, laikantis bendrinės lietuvių kalbos normų. Dokumentai turi būti tvarkingi, atitikti dokumentų rengimą ir įforminimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Jeigu dokumentai surašyti ne valstybine kalba, turi būti pridėti jų vertimai, pasirašyti vertėjo. Šis reikalavimas netaikomas, kai dokumentai gauti per Registrų sąveikos sistemą.

Juridiniam asmeniui įregistruoti Juridinių asmenų registre turi būti pateikti Civilinio kodekse ir Juridinių asmenų registro nuostatuose nurodyti dokumentai.

Pagal Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 17 punktą notaras tvirtina juridinių asmenų steigimo dokumentų atitiktį įstatymų reikalavimams. Juridinio asmens steigimo dokumentai yra steigėjo sprendimas (arba esant dviem ir daugiau steigėjų – steigiamojo susirinkimo protokolas), steigimo aktas (arba esant dviem ir daugiau steigėjų – steigimo sutartis), steigiamo juridinio asmens įstatai (arba atitinkamas teisines formas reglamentuojančių teisės aktų nustatytais atvejais – nuostatai). Notarai tvirtina, kad juridinių asmenų steigimo dokumentų turinys ir forma atitinka įstatymų reikalavimus, juose nustatytos juridinio asmens teisės ir pareigos neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms.

Pagal Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 18 punktą notaras Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka tvirtina dokumentus pažyma (Apostille).

Pažyma (Apostille) gali būti tvirtinami šie dokumentai:

1) išduodami valstybės ir savivaldybių jurisdikcijai priklausančių valstybės ir savivaldybių institucijų arba valstybės ir savivaldybių pareigūnų, įskaitant ir tuos, kuriuos išduoda prokuroras, teismo pareigūnas arba teismo sprendimus vykdantis asmuo;
2) administraciniai dokumentai;
3) notariniai dokumentai;
4) fizinių asmenų pasirašytų dokumentų oficialūs patvirtinimai: dokumentų registracijos arba jų buvimo tam tikrą dieną patvirtinimai; parašų oficialūs ir notariniai liudijimai.

Pažyma (Apostille) tvirtinami tik Lietuvos Respublikoje išduoti dokumentai.

Pagal Dokumentų legalizavimo ir tvirtinimo pažyma (apostille) tvarkos aprašo 8 punktą dokumentai gali būti legalizuoti ar patvirtinti pažyma (Apostille), jeigu jie patvirtinti valstybės ar savivaldybės institucijos, įstaigos ar įmonės vadovo ar kito pasirašyti dokumentą įgaliojimus turinčio asmens arba valstybės įgalioto asmens (toliau – dokumentą išdavęs subjektas) parašu ir dokumentą išdavusio subjekto antspaudu, kai dokumentų rengimą reguliuojantys teisės aktai nustato, kad parašo rekvizite turi būti antspaudas, ir juose nurodytos dokumentą pasirašiusio asmens pareigos. Tokius reikalavimus atitinkančių dokumentų nuorašai, išrašai ar kopijos legalizuojami ar tvirtinami pažyma (Apostille), jeigu jų tikrumas paliudytas notaro arba dokumentą išdavusio ir šio dokumento nuorašo, išrašo ar kopijos tikrumą patvirtinusio subjekto.

Lietuvos Respublikos valstybės ir žinybinių registrų ir valstybės informacinių sistemų tvarkomų duomenų išrašai legalizuojami ar tvirtinami pažyma (Apostille), jeigu jie patvirtinti atitinkamo registro tvarkytojo ar institucijos, teikiančios valstybės informacinės sistemos tvarkomus duomenis, antspaudu ir įgalioto darbuotojo parašu.

Dokumento vertimo tikrumo arba dokumentą išvertusio asmens parašo tikrumo notarinis paliudijimas gali būti legalizuojamas ar tvirtinamas pažyma (Apostille), jeigu jis pateikiamas kartu su išverstu dokumentu.

Pažyma (Apostille) patvirtina tik dokumentą pasirašiusio asmens parašo tikrumą, pareigas ir, kai reikia, dokumente esančio antspaudo arba ženklo tapatumą.

1961 m. spalio 5 d. buvo priimta Konvencija dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo (toliau – Hagos konvencija). Hagos konvencija taikoma dokumentams, išduotiems vienos iš susitariančiųjų valstybių teritorijoje ir pateikiamiems kitos susitariančios valstybės teritorijoje, vadinasi, pažyma (Apostille) gali būti tvirtinami dokumentai, kurie bus pateikiami valstybėje, kuri yra prisijungusi prie Hagos konvencijos.

Valstybių, kurios yra prisijungusios prie Hagos konvencijos, sąrašą galite rasti čia.

Pagal Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 19 punktą notaras atlieka kitus įstatymų numatytus notarinius veiksmus.

Notariato įstatymo 26 straipsnyje išdėstytas notarinių veiksmų sąrašas nėra baigtinis. Numatyta, jog notaras atlieka ir kitus įstatymų numatytus notarinius veiksmus.

Notariato įstatymo 38 straipsnyje numatyta, kad notaras išduoda notarinio registro išrašą. Notaras notarinio registro išrašą išduoda pagal juridinių ir fizinių asmenų, kuriems arba kurių pavedimu buvo atlikti notariniai veiksmai, rašytinį pareiškimą.

Notariato įstatymo 39 straipsnyje numatyta, kad notaras išduoda dingusio dokumento dublikatą. Jeigu dingsta notaro patvirtintas arba išduotas dokumentas, dingusio dokumento dublikatas išduodamas pagal rašytinį sandorio dalyvių pareiškimą. Testamento dublikatas gali būti išduotas testamente nurodytiems įpėdiniams, kai jie pateikia testatoriaus mirties liudijimą.

Pagal Civilinio kodekso 3.279¹ straipsnio 2 dalį sutartis dėl pagalbos priimant sprendimus sudaromos notarine forma. Jos taip pat registruojamos Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registre.

Sutartis dėl pagalbos priimant sprendimus – rašytinė (notarinės formos), atlygintina ar neatlygintina, terminuota ar neterminuota, pilnamečio veiksnaus fizinio asmens sudaryta sutartis su pilnamečiu veiksniu fiziniu asmeniu, kuriuo jis pasitiki, dėl pagalbos priimant sprendimus tam tikrose gyvenimo srityse. Sutartį dėl pagalbos priimant sprendimus srityse, kuriose yra veiksnus, gali sudaryti ir fizinis asmuo, kuris yra neveiksnus tam tikroje srityje ar ribotai veiksnus tam tikroje srityje. Sutartis dėl pagalbos priimant sprendimus gali būti sudaroma, kai asmeniui dėl psichikos sutrikimo arba dėl kitų aplinkybių (amžiaus, ligos ir kt.) sudėtinga priimti geriausiai jo interesus atitinkančius sprendimus.

Asmuo, kuris yra sudaręs sutartį dėl pagalbos priimant sprendimus, asmeniškai priima visus sprendimus. Todėl atsakomybė dėl asmens, sudariusio sutartį dėl pagalbos priimant sprendimus, sprendimų ir jų pagrindu atliktų veiksmų tenka pačiam asmeniui, kuris priėmė sprendimą.

Sutartis dėl pagalbos priimant sprendimus gali būti nutraukta bet kurios sandorio šalies iniciatyva vienašališkai, net ir nesant jokio sutarties pažeidimo. Sutartis nutraukiama notarui ar konsuliniam pareigūnui pateikus pareiškimą dėl pagalbos priimant sprendimus sutarties nutraukimo. Pareiškimas dėl sutarties nutraukimo yra tvirtinamas notaro ar konsulinio pareigūno.

Sutarties dėl pagalbos priimant sprendimus sudarymo, pakeitimo ar nutraukimo faktas prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudotas ir jiems sukelia teisines pasekmes tik tuo atveju, jei jis įregistruotas Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registre.

Pagal Civilinio kodekso 2.137¹ straipsnio 3 dalį išankstiniai nurodymai turi būti notarinės formos ir įregistruoti Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registre.

Išankstinis nurodymas – tai, asmeninis, vienašalis, rašytinis (notarinės formos) visiškai veiksnaus pilnamečio asmens laisva valia sudarytas sandoris, kuriuo asmuo išreiškia valią dėl jo turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir pareigų įgyvendinimo tuo atveju, jei jis teismo sprendimu būtų pripažintas neveiksniu tam tikroje srityje ar ribotai veiksniu tam tikroje srityje.

Išankstinio nurodymo turinys – teisiniai nurodymai, kaip turėtų būti tvarkomi klausimai asmens turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir pareigų įgyvendinimo klausimai tuo atveju, jei jis ateityje teismo sprendimu būtų pripažintas neveiksniu tam tikroje srityje ar ribotai veiksniu tam tikroje srityje.

Vadovaujantis Civilinio kodekso 2.137¹ straipsnio 2 dalimi, išankstiniame nurodyme asmuo gali:
1) nurodyti asmenis, kuriuos pageidauja, kad teismas skirtų jo globėjais arba rūpintojais, jei jis būtų pripažintas neveiksniu tam tikroje srityje ar ribotai veiksniu tam tikroje srityje;
2) nurodyti asmenis, kurių teismas neturėtų skirti jo globėjais arba rūpintojais, jei jis būtų pripažintas neveiksniu tam tikroje srityje ar ribotai veiksniu tam tikroje srityje;
3) pareikšti valią dėl gyvenamosios vietos (apgyvendinimo globos (rūpybos) institucijoje;
4) nurodyti konkretų asmenį, kuris spręstų klausimus dėl jo turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir pareigų įgyvendinimo;
5) pateikti kitus nurodymus.

Išankstinis nurodymas įsigalioja, kai įsiteisėja teismo sprendimas, kuriuo asmuo pripažintas neveiksniu tam tikroje srityje ar ribotai veiksniu tam tikroje srityje (iki tol informacija apie išankstinio nurodymo pateikimą ir jo turinį yra konfidenciali), ir galioja išankstiniame nurodyme numatytą terminą. Išankstinis nurodymas, kuriame galiojimo terminas nenustatytas, galioja tol, kol panaikinamas teismo sprendimas, kuriuo asmuo pripažintas neveiksniu tam tikroje srityje ar ribotai veiksniu tam tikroje srityje.

Kai išankstinis nurodymas įsigalioja, jo nuostatomis privalo vadovautis visi asmenys ir institucijos, atliekantys veiksmus dėl išankstinį nurodymą pateikusio asmens turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir pareigų įgyvendinimo, išskyrus atvejus, kai dėl pasikeitusių aplinkybių vadovavimasis išankstiniu nurodymu aiškiai nebeatitinka jį pateikusio asmens interesų. Tai, kad išankstinis nurodymas nebeatitinka jį pateikusio asmens interesų, turi būti konstatuojama teismo tvarka. Kreiptis į teismą dėl leidimo nesilaikyti išankstinio nurodymo turi teisę visi suinteresuoti asmenys ar institucijos, kurie turi atlikti veiksmus dėl išankstinį nurodymą pateikusio asmens turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir pareigų įgyvendinimo.

Pagal Civilinio kodekso 2.1373³ straipsnį asmuo turi teisę savo išankstinį nurodymą bet kada pakeisti ar papildyti pateikdamas naują išankstinį nurodymą. Asmuo turi teisę savo išankstinį nurodymą bet kada panaikinti. Asmuo gali panaikinti savo išankstinį nurodymą, paduodamas pareiškimą išankstinį nurodymą patvirtinusiam notarui ar konsuliniam pareigūnui. Šis pareiškimas turi būti notarinės formos. Vėliau pateiktas išankstinis nurodymas panaikina visą pirmesnį išankstinį nurodymą ar jo dalį, kuri prieštarauja vėliau pateiktam išankstiniam nurodymui.

Pagal Notariato įstatymo 2 straipsnį notaras gali būti civilinių ginčų taikinimo tarpininku (mediatoriumi), kai sprendžiami ginčai.

Mediacija – ginčų sprendimo procedūra, kurios metu vienas ar keli mediatoriai padeda ginčo šalims taikiai spręsti ginčą. Mediacija, išskyrus teisėjų vykdomą teisminę mediaciją, yra profesinė veikla.

Pagrindines civilinių ginčų mediacijos sąlygas, institucijų funkcijas mediacijos srityje, reikalavimus asmenims, siekiantiems teikti mediacijos paslaugas, mediacijos vykdymo tvarką, teisminės mediacijos ypatumus, mediatorių drausminę atsakomybę nustato Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymas.

Mediacijos įstatymo 20 straipsnyje įtvirtintas privalomosios mediacijos institutas. Numatyta, kad privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šiuos ginčus:
1) šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (pvz. dėl santuokos nutraukimo, vaiko išlaikymo priteisimo, gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo).
2) kitais įstatymų nustatytais atvejais.

Notaras negali teikti būti mediatoriumi ginčuose, kylančiuose iš tų santykių, dėl kurių jis jau yra atlikęs įstatymų nustatytas funkcijas. Notaras taip pat negali atlikti įstatymų nustatytų funkcijų dėl tų santykių, iš kurių kilusiame ginče jis jau teikė mediacijos paslaugą.

Vadovaujantis Notariato įstatymo 19 straipsniu, dėl mediacijos paslaugų kainos ir apmokėjimo tvarkos notaras susitaria su klientais, sudarydamas sutartį dėl paslaugų teikimo, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip.

Mediacijos paslaugas (įskaitant ir privalomosios) gali teikti tik mediatorius (notaras), įrašytas į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą. Mediatorių sąrašą galite rasti čia.